Właściciel bloga: ragaina

Karą buvau miške,
visur tylu ir ramu,
gal tai parko giluma...

Svajonėj buvau neviena,
Vaikščiojom rudens takais,
Girdėjom kaip lapai krito.
Ir šaltas lietutis lyjo,
O gal paukštukai dar čiulbėjo...

Juk tai buvo paskutinis,
paskutinis kartas,
kurį kažkada matėm..

Paskuj kažka išgirdau.
Mane lig kažkas kviestu
tarsi laikrodžio dūžis,
tada atsibudau,
bet esu viena..

Ten kur nieko nėra,
tik paklydusi niūri diena.
Ten kur nėra angelo,
nebuvo ir manęs...
Juk tai tik pilkas sapnas,
o galbut aš vėl jame,
tarsi kaip angelas aš gulėjau kraujo baloj...
O gal jis buvo vardu GABRIELIUS...
Jis kaip palikta tuštuma
mano gilioj ir jautrioj sieloj,
ten kur angelas nebuvo nieko...
Žudė mano siela,
gramzdino į užmaršty....

Jo rankose blyškus rožės pumpurėlis
O nemygos naktys,
pasiklydo mūsų sielose...
Mes vėl vieni, kaip tylūs bažnyčios varpai.
Mes esam, kaip paukščiai....
Ir vėl praradę protą...
Ak! kokia naktis,- tokia žiauri ir gašli...

O mūsų laikas, kaip tamsoje atversta knyga...
Jo kruvinas delnas, vėl manyje..
Mano sielos gelmėje...
Mes vieni, tamsioj tylos bažnyčioj,
mes vieni, kaip kadais buvom nežinomybėje...
O beprotiškos mintys klaidžiojo aplink mus.
Mes kaip paukščiai sedėjom tamsioj bažnyčioj...

Negirdėk, to kas kviečia toluimoj,
Tikėk kaip balsas tolumoj,
nuvestas ramybės taku...
Kaip kadais tikėjai Dievu, ir mylėjai tik save....
O dabar niekas nusives į tamsos dykumą.

Jis nekaltas grožis skendo kraujo jūroje..
Nors ir verkė iš skausmo, bet jai patiko.......

Jos apdriskęs kūnas gulėjo nejudėdamas
jos akys lyg du kraujo lašai blaškes po duobę...

Kaip vilkas staugė! -,
bet niekas jos negirdėjo.....

o gal tai mažieji isigimėliai kramtė jos kūną?

Ji tapo besielė ir bedvasė maitos krūva
o Dievai aš aukoju save,
Gundykit mane ir bus atsilyginta>>>>

Sugniaužtas kupštis trenkias į sieną,
kaip tylus kraujas ištiškęs ant grindų.
Ir tamsoje sustingus į baimę.
mestas žvilgsnis į pakabina veidrodį,
į raudonas grindis ir sienas.
Kažkur taip gyliai pagieža draskė vidurius.
Ir nežinioj stovėjo viduramžiu pilis,
o dabar likęs tik pilkas ir kraupius vaizdus,
kuri mininti viduramžių pilis.
Ir delne suspaustas peilis,
braukė per randuota ranka.
Ir tyla nemokėjo jam užgyditi žaizduotos rankos.
Ir lyg jo motina sąžinė juoda,
draskė, kaip pikta pagieža jo gyslose ir mintyse.
It velnias atidaręs duobę,
ir lyg pastumtas į saldžiasias nuodėmes,
o paskyj lyg bejėgis ir pasimetęs vilkas staugs kapinėse..

Vielutė surišta į plona kilpa..
Kaip rankos atsidurusios joje?
Ir vienkartinės stigmos padarytos jose.
O paskuj uždegtos žvakės paliktos tamsoje.
Ir erškėčia susmeigti i šonus.
Krentantis kraujas,
Krentana ant raudonos žolės kilimo.
Skrendantys varnai,
Kaip bailūs vaikai,
Nukrite lyg bejėgiai vikšrai..

Tyla, kaip siela juoda tuščia,
Kaip gylus žiemos miegas.

Miegas gylus, kaip tirštas rūkas,
Tik deganti siela švytinti juodam miglos fone.

Tai mžytė porcelianinė lelė
Ji gūlejo palikta ir numesta -
it nereikalinga.

Lelės tylus balselis
niūniavo liudną melodiją,
Bet labai gražia, kaip ir ji

Jos mažos akelės tokios liūdnos
Ašarėlės riedėjo –
kaip maži birūs rutuliukai.

Tyloje ji miegojo ramiai,
Jos sapnas gražus
Tyloje nieko negirdėjo –
tik savo balsą ramų.

Ji virpėjo kaip mažytis šilkverpio siūlelis,
Ji tokia gležnutė.

Ji tiesė savo rankele,
Bet ten nieko nebuvo

Tik staiga lyg peilio ašmenys sustingdė ją
Smaugiama ir
Klykdama
Jos siela pradingo juodame ir tirštame rūke,
Bet ji nenorėjo likt gyva.

Jos šiltas ir tylus kūnelis šalo,
Šiltame ir tyliame it siela juodame
Tirštame rūke
Ji pradingo amžinybėje
It amžinas juodo aksomo
šydas uždengęs ją.

Ak kokie debesys uždengė saule,
Koks mėlynas buvo dangus.
Guliu ant žalios žolytės
Kad lyg sapne būčiau.....

Mačiau,
Kaip debesys blaškės kartu
Jie tokie pilki,
Tamsūs, Niūrus
Iš jų krintantys lietaus lašai panšūs,...
Panašūs į dideli pelenų debesį rūke...

Atrodytu, kad tai lyg miražas.
Tokie panašūs, kaip sapnas
Jis toks išblyškęs,-
kaip mėnulis rūke.

Pilka maža pasiklydusi siela,
Kaip mažytis debesėlis išblyškęs laike,
Kuri surasti nors mažytį plyšelį
Kur ne įmanoma pabėgti ir pasislėpti miške

Tik godūs pavasario klyksmai pažadina,
Lyg užmarštyje pamiršta pilka debesėli,
Išplauna tyras vanduo...

Motulė žemė pažadina tyrumo garsais
Jis švyti ir džiaugias
Šita palaima šilta

Siela
Tai veidrodis,
Atspindys akyse,
Už juodos tamsos –
Saulė pasislėpus
Jos, niekur,nematyti.

Ten tolimas kraštas,
matos ūkanoto durys.
Tūnojo per amžius,
tūkstančius skaičiavo,
bet niekas jų neatvėrė.

Jos stovėjo it akmeniu užvertos.
Joms nelemta atsivert,
Išnyko atspindžiai
Išnyko ir siela

Liko tik juoda spygliuota rožė
Ji apvijus akmenines duris
Jos tokios tyros
Spygliai isikverbia i siena,

Kraujas taškos,
Skyla siena,
Tyros sylos bėga,
Slapstosi nuo spygliuotos rožės dygliu

Bet nežmoniška jėga gražina jas namo,
Akmeninės durys užsidarė
Jos vėliai uždarytos,
Užmigdytos
karste.....