Negirdėk, to kas kviečia toluimoj,
Tikėk kaip balsas tolumoj,
nuvestas ramybės taku...
Kaip kadais tikėjai Dievu, ir mylėjai tik save....
O dabar niekas nusives į tamsos dykumą.

Jis nekaltas grožis skendo kraujo jūroje..
Nors ir verkė iš skausmo, bet jai patiko.......

Jos apdriskęs kūnas gulėjo nejudėdamas
jos akys lyg du kraujo lašai blaškes po duobę...

Kaip vilkas staugė! -,
bet niekas jos negirdėjo.....

o gal tai mažieji isigimėliai kramtė jos kūną?

Ji tapo besielė ir bedvasė maitos krūva
o Dievai aš aukoju save,
Gundykit mane ir bus atsilyginta>>>>

 

Lubię to! 1