Właściciel bloga: rugsti-shypsena
Man vienas žmogus drįso teigti, kad renkuosi ne savo kelią, jog mano vieta tarp sugėrusių į save laiką filosofijos ir literatūros lentynų. Žmogus, kuris mane pažįstą tik kaip knygos viršelį ar geriausiu atveju jos įžangą, bet jokių aliuzijų į kitus mano skyrius. Tai ko tada ta mintis lyg ant vinies užsisėdus taip inkščia? Nes jis nekartą metė akį į paraštes, ten kur sutilpdavo didžiausia dalis manęs. Bet man pačiai ten per ankšta, lyg būčiau išaugus pati iš savo pasaulio ir dabar ryščiausi užternkti jo duris. Tarsi užsimerkčiau prieš moirų nuverptą mano likimą ir drįsčiau jį perspalvoti visai kitom, rėkančiom (garsiau…
Traukinių stoties peronai.Prietema. Paskutinių vagonų atidėliojimas.Tik juodu ir svetimo batų kaukšėjimas. Suolo linkiai. Ir viešumoje demonstruojami gašlūs įgeidžiai. Pradžioje ritmingi. Galiausiai veržlūs- skrodžiantys kiaurai drabužių apvalkalus pavymui laukines sielas. Tie patys gašlūs įgeidžiai transliuojami priešais kameras. Sustoję traukiniai rasotais laingais, o gal žmonės tokiom pačiom akim. Nepamenu, nes tą akimirką atsivėrė visatos vartai, o gal juodoji skylė, pasiglemžusi paskutinę protaujančią gyslą. Ir jos riksmas sekęs dejones nuriedėjo muzikiniais karavanais jų veidais šypsena..
Tik gaila, kad kitoj paralelėj. Kur ji viena nesėdi betuštėjančioj miesto stoty, labiau laukdama ne traukinio, bet vyro savyje.
„Penkiametis, kurio kartą paklausiau:
-Jonuk, kas tu nori būti užaugęs?
Man trumpai su gilia išmintim atsakė:
-Aš.“
(Aš ir psichologija.Mažas Didelis pasaulis)