Jaučiu. Kažką jaučiu. Dar nežiau kas tai: meilė ar nepykanta, nerimas ar palengvėjimas. Bet kažką jaučiu. Jausmai keičiasi greitai kaip savaitės dienos. Kiekvieną dieną vis naujas pojūtis: meilė, pyktis, nostalgija, nerimas, palengvėjimas, džiaugsmas, liūdesys. Ir tada vėl viskas iš pradžių. Meilė, pyktis, nostalgija... Rutina. Baisi jausmų rutina. O taip norėtųsi ko nors naujo, kažko karšo ir netikėto. Kažko panašaus į ėjimą basomis per karštas žarijas: keliančio jaudulį ir baimę vienu metu. Norisi adrenalino.Juk jausmai svarbūs kaip oras - be jų gyventume kaip daržovės. Tačiau ta rutina mane jau baigia gyvą iš vidaus sugraužti. Lyg koks kaltės jausmas. Bet juk nesu kalta. Nesu kalta, kad taip jaučiuosi. Ar esu? Ar galiu priversti save jausti kažą kitą? Ar galiu? Ne! Ne negaliu! Juk žinai, kad negaliu...

Lubię to!