*Ji: Ar grįši?
*Jis: Ne, o kam?
*Ji: Juk aš tavęs laukiu.
*Jis: O kas iš to?
*Ji: Ar aš tau ką nors reiškiu?
*Jis: Žinoma.
Ir velniop tas melagystes. Niekad nemaniau, niekada netikėjau kaip žmonės sakydavo esą turintys mūzas. Dabar tikiu, ir pati turiu. Mano mūza – tai žodžiai, gilios mintys. Mano mūza net žmonės, kurie duoda daug peno susimąstymams.
...ir būk su manim, jei net alyvomis kvepės dangus...
Palaukit, kuo aš baigiau? Ak taip, sumauta meile. Jis taip ir nežadėjo grįžti pas ją, o ji, palaukusi ilgą laiką, nuleido rankas, ir nustojo laukti... Juk kiekvienas taip darome. Kai atstumia žmogus, mes užsidedame neutralumo kaukę, nuleidžiame rankas, ir iriamės tolyn.
O kas tada jei tas žmogus ir vėl sugrįžta? Sugrįžta po ilgo laiko, bet sugrįžta. Kas jis tau tada? Ar tu jį vis dar myli? Ar tu jį gerbi? Ar vis dar juo pasitiki kaip ankščiau?
Ar nelieka širdukėj žaizdų? Nors jis ir vėl bando jas užgydyti, tu jį stumi kuo toliau, kad nenudegtum, o jis visom keturioms kabinasi į tave, kaip kažkada į jo meilę kabinaisi tu. Dabar ir vėl ta situacija. Nemalonu, bet dažna. Ir mes suprantame tai ne iš karto, ir sakome ` mes mokomės iš klaidų`, bet ane velnio!
Mes elgėmės taip pat, darome tą patį. Nors galėtum jam sukurti nuosavą rojų, atgabenti meilės kurortą. O tu bėgi, grįžti, bėgi. Nudengi. Myli. Nekenti. Vėliau ir vėl pamilsti. Ar tai tyra? Turbūt tyriau už viską. Tyriau už vien tik aistrą, ar vien tik meilę. Ar darosi banalu? Man ir.
Mes vis tik kartojame. Meilė. Meilė. Meilė. Kerštas. Meilė. Meilė. Aš. Aš. Tu. Tu. Mes. Meilė. Kerštas.
Mes gyvename tik dėl savęs, nors kartais stengiesi dėl jo, iš esmės tai savanaudiška. Juk tau jo reikia.
Daryk gerą be atlygio, be jokios meilės, aistros, simpatijos, draugystės. Gyvenk kaip niekad negyvenai, ir suprasi, kad pilve esančius drugelius kuri pats. Ne, ir tai ne meilė bus, tai pati didžiausia laimė. Matyti žmogų laimingą, ir nelaukti jokio atlygio. Matyti žmogų nuoširdžiai besišypsantį, ir taip kartu su juo besišypsoti. Pabandykit, verta.
Ir vėl mano nesudėliotos iki galo mintys, šokinėja viena nuo kitos, bet dabar aš vėl turiu įkvėpimą rašyti, ir tikiuosi tai patiks Jums.
Saldžiausiųjų, mano MŪZOS!
Vienaip ar kitaip, mums dar lieka ateitis. Ir galų gale supranti, kad net jei sakei, kad be to žmogaus mirsi, vieną dieną supranti, kad tiltai nesugriuvo, laikas nesustojo, o tu gyveni ir netgi šypsaisi. :))
Žinoma, bet kartais šypsena nenuoširdi, nes kartais trūksta, labai jo trūksta. Ir jei šypsena ir yra, kartais akys viską išduoda.. :)