Paskutinis susitikimas su žmogumi, kuris ateinančius metus praleis už vandenyno. Žmogumi, kurio dėka pasijaučiau tikrai reikalinga, su kuriuo jaučiausi saugi ir atsiribojusi nuo viso mane supančio pasaulio. Turbūt visi laimingi žmonės buvo patyrę jausmą, kai nereikia įrodinėti nieko, gali tiesiog būti, kalbėtis ir žinoti, kad tavęs klauso ir girdi, kad saugoja tavo pečius nuo žvarbaus vėjo.

Sunku suvokti, kad atėjo laikas, kai tenka atsisveikinti. Ir koks nesąžiningas ir negarbingas atrodo laikas prarijęs visas akimirkas. Ir nebepalikęs nieko avansu. Viskas baigėsi, laikas kuris buvo taip laukiamas, prašvilpė palikdamas tik nežinomybę su klausimais: "kas bus rytoj?"

Šiandien sedėjau apsikabinus žmogų, įrėmus smakrą jam į petį ir vos tvardžiau ašaras. Kelios jų vistik pabiro iš akių. Ir, Dievaž, kas būtų man prieš metus pasakęs, kad šitaip nutiks? Kad žmogus man taps toks brangus ir artimas. Bet tapo. Ir likimas kaip visada iš mūsų pasijuokė, išsiųsdamas jį už tūkstančių kilometrų.

Ir aš jam šiandien sakiau:"Mes neturime nieko, apart šios akimirkos. Supranti? Nieko, nei vakar dienos, nei rytojaus. Ši diena yra viskas ką turėti mes begalime. Nei vakar, nei rytoj neegzistuoja, to tiesiog nėra." Bet blogiausia, tai, kad aš nenoriu, kad atėjus rytuj viskas pranyktų. Aš visdar noriu jausti jo rūpesti, paguodą, padrąsinimą kai man baisu, ištiestą ranką naktį einant neapšviestais keliais, apkabinimą kai atrodo daugiau pasaulyje nieko nėra, pakštelėjimą į skruostą kuomet mokinu jį atsiprašyti, ir tiesiog buvimą šalia.

Bet kaip pati jam kaliau į galvą: ši akimirka baigėsi. Tebūnie ateina tas nelemtas naujas "šiandien". O ar jo troškimas likti drauge širdyse ir mintyse, net už tolimų mylių išsipildys,-bus matyt.