(Nuotrauka iš mano asmeninio archyvo, autorė - aš.)

— kartais manęs nėra namie. Ir ant žemės raitosi, tarsi norėdamos išsinerti iš susinėrusių kilpučių, ausinės; ant palangės mėtosi knygos, interneto modemai, tv programos, mp3 grotuvas, atmintukas, fotoaparatas, veido kremo indelis, šepetys, sesers akiniai ir dantų krapštukas. Jei tai neprimintų apsileidimo, džiaugčiausi savosios palangės talpšnumu ir atrasčiau dar keletą daiktų, kuriuos sudėčiau čia (dulkėms kauptis, – pasakytų mama, o aš atsakyčiau : – čia dulkių gaudyklės).

Bet dabar aš jau namie ir gliaudau vieną mandariną po kito, vakarą skaidrindama James Morrison muzika. O ant palangės – vis dar ta pati pekla.

—
Gyvenu neblogai ir išsiblaškiusiai (vis dar nesugebu iki galo užpildyti JŽP sutarties), kartais nueinu į bažnyčią, pavartau privalomąją literatūrą, būnu laiminga be jokios priežasties ir postringauju apie alekažkas – irgi – be jokios priežasties. Po savaitės keliausiu į Vilnių, pirmą kartą po visų mokyklinių ekskursijų iki Kryžių kalno/Akropolio ir atgal : pirminis tikslas yra, o paskui, jei neskubs sutempti greičiau nei įprasta, gal kur ir nuklysiu, savo juostinuką pasislėpus terbėj. Ir nekantrauju, ir jaudinuosi, ir baugu, ir balažinokokiedrajausmaikutenamangerklę. Bet susitiksim mes ten! Va va va —

p.s Jau žinau, kokią citatą skirti Tau, perfrazuojant Henry Miller : „Tu, D., mano chaosas“.

Labos Nakties ir skanių mandarinų.

Lubię to! 7