„ į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“ – taip dabar viskas atrodo, tokia dabar ir knyga sukasi ant mano stalo, apklijuoto medžio imitacijos klijuote. – -

Nepersispjoviau per petį : pavasaris vis viena atžliaugė balomis, užanty laikydamas rūkų rūkus, miglų miglas. Atrodo, užtenka tik užsižiūrėti į jas, pasukti galvą miškelio link ir pradeda raibuliuoti dangus, užšalusiu ežeru atvilnija bangelės. O nosies galiukas tebešąla.

- – - Ji išsitrina plaukus kriauklėje, o paskui paprašo, kad juos išdžiovinčiau ir iššukuočiau. Rankšluosčio kraštais apibėgu aplink ausis ir juokdamasi klausiu : „Arvisasvanduoišbėgoišausų?“ O ji – krykštauja ir šypsosi, vis pakartodama, kad su manimi „labai įdomu gyventi“.
Pastaruoju metu suartėjome kaip niekad : slepiuosi jos užantyje nuo to, ko nepajėgiu kontroliuoti, vis linkčiodama į keturių žodžių taktą : „viskas bus gerai, pamatysi“; kartu pietaujame, vakarieniaujame, akcentologijos namų darbus ruošiam, kartu – ir sąvaržėles skaičiuojame, ir muzikinio skonio atitikimų ieškome, ir ginčijamės dėl atsegtos marškinių sagutės.
Ji sako, kad įrengs man kambarį, kuriame bus labai daug pačių įvairiausių lempų, o aš, pasak jos, labai ją lepinsiu, nes labai ją myliu ir ji pataps labai stora, kai gyvensim kartu.

Šiandien, vaikštinėdama ežero pakrante, susipažinau su labai miela mergaite, vardu Livija. Ji man papasakojo apie ledo plonumą, kuris buvo vakar, bet iš tiesų, tai jis visai nėra plonas, nes ji dar vakar vaikštinėjo juo ir važinėjosi dviračiu; ir tie žmonės, kurie eina ledu nebijo įlūžti, nes ledas kitoje ežero pusėje storas, todėl, jei noriu pavaikštinėti ledu, man reikia eiti į kitą ežero pusę. Ir, nors ten juodi taškeliai, esantys toli, atrodo kaip žmonės, tai jie nėra žmonės, nes ten yra visokie „šakaliukai ir pagaliukai“. Ir mama jai leido dar negrįžti namo, ji galinti „ilgai pabūti, vėlai grįžti“ mama jai leidusi. Ir ir, ji vasarą buvo užsikorusi net ant „lapės“ uodegos, nes tėtis ją pakėlė, ir, nors jai buvo baisu, tai iš tiesų, jai buvo ten ir linksma, aukštai taip pabūti.
Paskui mes atsisveikinome, nes, kai paėjėjau kiek į kitą paežerės pusę, ji paklausė kur einu, o aš atsakiau – „namo“.
- – -
į pietus nuo saulės, į vakarus nuo traukinių stoties – na mo.

Lubię to! 7