(nuoroda į paveikslėlį http://data.whicdn.com/images/47156460/tumblr_mflpidiErK1rio0ixo1_500_large.jpg)


nu paskutinį šiandien ir viskas---

Nenoriu kalbėti apie šventes – girliandos mirksi, eglutė nebekvepia mišku, visos vakarienės suvalgytos, o likučiai – zylėms, viena kaip tik straksėjo susisukusiomis nuo šalčio šakomis, tarsi ir ją kankintų reumatas ar kita liga. Daugiausia sveikinimų/linkėjimų išsiunčiau žmonėms, kuriuos pažįstu vos vos, arba mūsų bendravimas toks – vos vos. Linkėjimai buvo gražūs ir ilgi, kiekvienam žmogui specialiai ir iš skirtingų ekspromto pusių parašyti. Draugė per gatvę (toks jos vardas) – švystelėjo saują saldainių į striukės kišenę, sako, sesei irgi duok, čia su šventėm, o rytoj ateisiu pas tave gerti šampano, pabūsim kartu. Man tik šiek tiek apmaudu, kad neturiu jokios dovanos jai, ne todėl, kad negalėjau nupirkti, o todėl, kad iš principo nepirkau: „atėjo kalėdų metas, ar jau išleidai krūvą pinigų, kad parodytum, kokie draugams kokie jie tau brangūs?“ – ši mintis mane persekioja, lepina mano kvailus principus.

Žiūriu į kitus žmones ir pavyzdžiu jiems susitaikymo su savimi. To dar nėra buvę. Bet kartu ir džiaugiuosi, net didžiuojuosi jais. Šaunūs tie kiti žmonės.---

Mano senelis jau daug laiko ligoninėje. Jo kambarys tuščias, steriliai tylus. Užsuku karts nuo karto ir supuosi lovoje, garsiai skaitau ir kambariui, ir jam pačiam. Nesu įsitikinus, ar jam tai patiktų, bet tai vienas iš būdų parodyti meilę jam mano kalba.

Kai mažieji susipyksta ir ateina skųstis – išveju abu ir užsidarau kambaryje. Vakaras priklauso man, o lovos pabaiga (kojūgalis) – šuniui.

Galėčiau duoti sau ramybę, bet klausausi rusiškų romansų ir kvaršinu galvą. Pati kalta, žinau.
---

ir dar: didesnio alkio knygoms ir pasauliui, žvirbliai ir zylutės.

Lubię to! 9