Nuoroda į paveikslėlį - ČIA.

- Čia man? Man? Man...- ištaria ji ir jos balsas keičia intonaciją bent kelis kartus: klausiamąją intonaciją keičia kimus krenkštelėjimas (atrodo, jog ji nurijo klaustuką; ir šis, slysdamas stemple žemyn, tempia paskui save ir mano smalsumą – jaukas prarytas---), o šią keičia kiek agresyvesnė jos forma ir klausimą ji pateikia kaip neginčijamą teiginį. Žinau, kad mano kapituliacija nulemta iš anksto – ji ištars kelias frazes, kurios supsis ant lūpų, o paskui nusileis prisilietimais ir pasklis po visą kūną. Ranka, lūpos, petys, pirštai, lūpos, lūpos, petys, nerišlus meilės prisipažinimas, skirtas niekam, rankos, kaklas, pirštai, pirštai, pirštai- - - Galėdama rinktis, aš žiūriu jai į akis ir nesirenku nieko – tysau prie jos kojų, rankas pasikišusi po galva ir laukiu, kas bus toliau.

---
- Tu bodiesi manimi? Aš tau nebepatinku? – klausia ji, nors jos balse nejusti jokio susirūpinimo.
- Ne, tu man labai patinki, tikrai.
- Kodėl?
- Nesupratau?
- Kodėl aš tau patinku? – ir vėl ta pati persisotinimo ir bodesio nata balse. Žinau, jog nesvarbu ką bepasakyčiau, ji liks nepatenkinta ir jausis kiek įžeista. Nutyliu, ką norėjau pasakyti ir numoju ranka.
- M?
- Aš tave myliu, - sakau, jausdama, kaip ši atsišlieja nuo manęs, tempdama paskui save antklodę, į kurią susisupa kaip į kokoną iki pat akių. Iš šio kokono neišsirita plaštakė, sparnais apglėbusi liesą kūnelį; iš šio kokono išsirita pusnuogė Tu ir paskubomis susipina plaukus į kasą. Tu kreivai šypsaisi – kojomis nusispardai antklodę nuo kelių ir keturpėsčia išlauži iš lovos. – Man laikas, - sakai ir įsineri į džinsus, ant savęs užsitraukdama palaikius mano marškinius. – Pasimatysim vakare, – ne klausi, bet teigi ir aš užsikosėju; jaučiu kaip klaustukas nenoriai slysta liežuviu, o liuoktelėjęs nukrenta į gerklės gelmes. Jaukas prarytas, – dar spėja šmestelėti mintyse, kai uždaromų durų sukeltas skersvėjis atsimuša į užuolaidas ir nuvilnija mano nugara šiurpuliais.

---
Paryčiais, prieš pat aušrą, visada išsineriu iš naktinių – visada nevalingai, karščiuojančiu kūnu, sąmonei dar klaidžiojant po sapnus, neriuosi iš jų su nežabota jėga, o paskui pašoku iš lovos ir atidarau langus. Po šio ritualo miegas dažniausiai aplenkia mane, bet vėjas visada užklysta, ir ne lyg geriausias draugas, glosto nugarą ir pečius tol, kol karštis atslūgsta. Naujam rytui keičiant vėją bei karštį, sapnų fragmentai tarsi išdyla, lyg fotojuostelę laikant prieš ryškią šviesą – jųjų vieton stoja baltos dėmės ir aš visiškai išsibudinu.

---
2012 11 25

Lubię to! 3