Nesu kelionių knygų mėgėja – ar tai brošiūra būtų, nuotraukų albumas, šalies žinynas – krenta tokios knygos man iš rankų ir dažniausiai kelia nuobodulį. Kavinės, parkai, muziejai, statistika ir kainoraščiai, lankytinos – nelankytinos vietos, viešbučių bordeliai ir vietinės reikšmės įžymybės, apkarstytos turistų fotoaparatų it kalėdinės eglutės – ne man; dažniausiai tokie dalykai iššaukia irzulį ir apmaudą: „norėčiau, bet negaliu...“ (regis, tokios emocijos yra įteigiamos kelionių vadovuose). V. Grainytės „Pekino dienoraščiai“ – kitokia kelionių/patirčių knyga, kurioje raizgosi prieš akis hieroglifai, murkia auksiniai drakonai, o smogas net tarp eilučių graužia akis taip pat, kaip tie kinų būriai, lipantys ant kojų metro stotyje.

Vaiva Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, „Pekino dienoraščiuose“ aprašo savo studijų Kinijoje įspūdžius“. Studijos Kinijoje – avantiūra, į kurią autorė puolė stačia galva ir plačiai atmerktomis akimis bei nemokanti tos kapotą paukščių ulbesį primenančios kalbos (šia jos naująja patirtimi stebisi ne tik ji pati, o ir klasės draugai, bendrabučio bičiuliai).
Už „Pekino dienoraščių“ slepiasi kitoks klimatas, kitokia gamta, kitoks maistas, kitokia medicina, kitokie žmonės – ir visi šie žodžiai, tai tik sinonimai tam didžiuliam miestui, kurį bandė atrasti autorė.

Nors knyga sudaryta iš esė kūrinių, šie persipina su intymiu dienoraščio stiliumi, kuriame autorė atsiskleidžia miestui: ir melancholijoje paskendusią matome ją, besižavinčia didžiule (kaip ir pats Pekinas) mėnulio pilnatimi bei besiilginčią Lietuvos Nidos ir jaukių pušų, įsispyrusių į smėlio kopų batelius, ir nusiplūkusią, pasimetusią metro raizgalynėje ar pasiklydusią žmonių minioje, kuri nuneša ją tai į vieną, tai į kitą pusę, nepriklausomai nuo jos norų.
Dienoraščiuose miestas atsiskleidžia ir jai: rodo savo puikius parkus, kad ir sausakimšus žmonių, įstabias šventyklas, pakviečia pasivaišinti vietine virtuve ir pamiklinti pirštus, žaidžiant su lazdelėmis; kartais Pekinas dusina savo futuristiniais pastatais ir autobusų stotimis, dydžio sulig oro uostas, dusina ir smogu – tirštu kaip rūkas bei fotoaparatų blykstėmis, iš po kurių kyšo besišypsantys kinų veidai, nepaliaujantys klausinėti hihowareyouwhereareyoufrom. Miestas vargina ir studentais, tokiais pat ar kiek mažesniais avantiūristais iš Europos, Sakndinavijos ar Afrikos – vardas vardą keičia miesto svečių knygoje.
Kai dienoraščiuose kaktomuša susiduria ir miestas, ir autorė – BUM! Nesusipratimų virtinės ir nuotykiai pasipila it iš gausybės rago.

„Pekino dienoraščiai“ prisotinti aštrios saviironijos ir kandžių replikų Pekino žmonėms (turistams, bendrabučio gyventojams), nesusipratimų ir atradimų. Knygoje nerasite nė vienos fotografijos – bet akys raibuliuos nuo vaizdų gausybės, žodžiais nupieštų žmonių portretų ir miesto, jo užkampių panoramų. (Kam tos fotografijos, kai žodžiai daug raiškesni.)

Jei susigundėte šią knygą paimti į rankas vedini smalsumo rasti lankytinų/nelankytinų vietų sąrašą, sužinoti kur rasti pigiausią nakvynę sausakimšame mieste, išsiaiškinti kiniškos virtuvės paslapčių ar rasti statistinių pseudo pamąstymų apie lietuviams dar neatrastą, bet vis labiau vakarėjantį Pekiną – šiukštu nesilieskite prie knygos, o kyštels drakonas savo galvą, užuodęs jūsų ketinimus, ir nukąs jums ranką.

GRAINYTĖ, Vaiva. Pekino dienoraščiai: esė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

[nuotrauka - asmeninė.
įrašo adresas internete:http://pasiskaitymai.wordpress.com]

Lubię to! 1