K o k s g r a ž u s t a s ž m o n i ų j a u k u m a s , - pagalvoju ir susupusi save į didžiulę, pledą primenančią skarą, pagarsinu muziką ir nugara prigludusi prie šilto radiatoriaus, nusilakuoju nagus prinokusios didžiosios slyvos spalva, tad – truputį violetine spalva, skaniai taip. - - -

Namiškiai, persisotinę kava, lūkuriuoja tųjų senųjų filmų per televizorių, o sulaukę jų anonso ir/ar įžanginės filmo dainos – dainuoja vienas kitam ir dalijasi švelniais, švelniais prisiminimais, kuriuos pertraukti tegali įkyrus snaudulys (niekaip nesupranta, ko tėtis vis dar keliasi pusęšešiųryto).
Man regs, jie pradeda s u s i g y v e n t itarpusavyje irp i l d y t i palinkėjimus, sakytus per Kūčių vakarienę : atlaidumo, nuoširdumo, pasitikėjimo, susibūrimo krūvon.
Aš – taipogi siurbiu kavą su pienu, kartais sėdėdama virtuvėje tik dėlskaičiaus, kalbėdama ir kalbėdamasi apie filmų anonsus ir patirtis; šypsausi, teliūškuodama vyną taurėje ir jaučiuosi tokia suaugusiasuaugusia... Dar : pasilypėju ant spintos, ieškodama stalinės lempos kažkur aukštai, sakau, jog ne šokoladas kaltas dėl spuogų ir matuojuosi mamos džinsus. C h i.

Šiek tiek kartojuosi ir kartoju save : sugadinu pluoštą lapų, kol įstengiu g r a ž i a iužrašyti kreipinį laiško pradžioje, o paskui taip stipriai didžiuojuosi savimi, kaip kad tą akimirką, kai „Gausoj“ radau nuostabiaisenąirpilką lagaminą (ir pavadinau jį Čarliu). Bet – tai idant nuostabus dalykas, suteikiantis kažko tokio, kas (su)buria aplink tave - tave patį.

Lubię to! 11