Nesijaučiu dar pasiekusi dugną : maskatuojuosi kojomis ore ir sklendžiu/krentu/riedu žemyn – dugnan.
Jei jau būčiau dugne, tai būčiau jau senokai atsispyrusi (kaip nors) nuo jo ir dabar- -

- - Bet aš esu čia ir galvoju apie džinsus, kurie veikiausiai perdžius per naktį, palikti ant kaitraus radiatoriaus ir man reikės juokingai tūpčioti priešais veidrodį, kad jie bent šlaunis apglėbtų; galvoju apie apatinius, paliktus bendrabuty, ant geltono radiatoriaus; dar pagalvoju šiek tiek apie komunikacijos/estetikos pagrindų seminarus, neišsiųstus laiškus, renkančius dulkes papkėje (kol prisiruošiau juos išsiųsti, pasikeitė pašto kodas bei pašto pavadinimas), skaudančius inkstus ir maisto muštrą, gruodžio pirmosios skaitymus, kavagerį ir nenorą būti savimi. Ir dar apie tai, jog pačios baisiausios yra savaitgalio dienos namie.

Būdama namie, tarsi sugniūžtu : grįžtu pilna idėjų, norų, minčių ir mažų miniatiūrų, kurias noriu išpasakoti visomis pasaulio kalbomis, išklegėti, bet visa tai nesulaukia jokio atgarsio, nors kelis kartus iš eilės kartoju tą patį, parodau pakvietimą į man svarbų renginį, savo pavardę tame renginy, bet tik užsimenu apie plakatą, išgirstu : „Gerai, pažiūrėsim, gal atvažiuosiu“/“Gerai, gerai“/“Čia bus mokama?“ Tik strykteliu nuo kėdės, o prieš atsisveikindama – vėl klestelėjusi ant jos, pilna burna žodžių apie savo taupymo ypatumus Kalėdoms, mane nuveja šalin ir liepia nustoti „išsidirbinėti“.

Vieną vakarą, kai D. apie tai kalbėjo, mūsų patirtys sutapo ir abi ištarėm, jog taip, pripratau jau prie to. Bet iš tiesų, vis dar bandai ieškoti plyšio, pro kurį galėtum įsmukti ir išgirsti kažką gražaus sau.

- - -
Labos Nakties.

Lubię to! 13