aš vėl keliauju į nakties gelmes
aš pasiduodu, kur mane nuves
ir naujas rytas vėl mane suras
ar dievas vienišas toks pat, kaip aš? (A. Mamontovas „Jau baigėsi viskas“)

Šmirinėjau šmirinėjau atlapotu paltu po parduotuves ir ilgai rinkausi sąsiuvinį, į kurį galėčiau sudėti tą savo perteklių, kuris mane varo iš proto, morzės abėcėle ausin tuksendamas : „ašniekonežinauašniekonežinauašniekonežinau“. Teko rinktis tarp kačiukų ir hanos montanos/langelių ir linijų. Laimėjo – kačiukai ir linijos.

Gyvenu – neužtikrintai. It kokią panacėją nuo „kąašžinau“ sindromo, vartoju Andrių Mamontovą, šiek tiek kakavą bei knygą apie teatrą ir Masalskį, kurios kažkada labai norėjau, bet jau antras mėnuo neprisiruošiu perskaityti, todėl tik sklaidau puslapius kai kada ir tą patį interviu perskaitau tris kartus iš eilės. Kartais atrodo, jog reikėtų kažkokių pokyčių, o kitais kartais – šiek tiek daugiau pasimokyti ar – apskritai nieko neveikti ir medituoti susirangius ant palangės (ne savo namų); ir : prisisiūti kairės akies voką prie apatinių blakstienų, kad šis nustotų drebėti ir drebėti, ir drebėti.
Tikėjimo pradėjau ieškoti už savo rato ribų, taip sėlinant pakampiais ir viliantis, jog išties bus rytoj daug geriau, nei dabar. Taip taip taip.

- - -
Kažkas per televiziją sako : „Esu krizės epicentre, t.y. pačiame dugne.“

O per filmą atitaria tokiu keistu akcentu :
- Jūs prastai jaučiatės?
- Ne, senstu.

- - -

p. s. stalinė lempa ant mano palangės man primena susirangiusią katę.

Lubię to! 12