kąašžinau. išties. Tik vietoj „spalio“ vis parašau : „sapalis“ ir apgailestauju, nes darau tai nebe pirmą kartą šiais metais. Ir : vis turtinu savo leksiką visokiomis vingrybėmis, o žodžių, iš kurių susideda eilėraščio eilutė – vis nėra ir nėra arba – jie vis ne tokie ir ne tokie. Dėstytoja sako, jog tai kalbos terorizmas, o Ramunė, išklausiusi mano įžvalgas apie kūrybinius procesus, kilsteli antakius ir atsigręžusi į mane, sako : „Tu gal kosmoperfekcionistė?“ (kąašžinau, – atsakyčiau sau dabar į tai.) – - -

Mano katė, vardu Katinas, sugrįžo namo. Žiūri didelėmis ir protingomis , geltonomis akimis į mane, aš ją pasičiumpu į glėbį ir kalbinu : „Nu valkata, kur tu buvai? Aš tavęs labai pasiilgau. Ir myliu tave labai. Jetaujetau. Diiiiiiiiičke tu mano. Gražuole“ , – o ši tik murkteli, tarsi sudrimba (ar katės šitaip moka?) mano glėby, o paskui slysteli megztiniu, murktelėjusi užšoka ant lovos krašto ir miega.

Lapkritis. Supasi jis man liežuvio galo it tas saldainis ant pagaliuko, kur viduj „frutellos“ saldainis dar, tas, „kuris susikramto“. Ausys ir žandai dar kvepia vėju, bangelėmis atšnarėjusiu nuo Talkšos (o kažkada ežeras vadinosi Talša) bei mažais pokalbiais, tarp manęs ir Pūkės.
O rūkas koks čia! – - – Paimtum ir pasiklystum – tiesiog šiaip sau, kad pajausti žmonių, esančių šalia, kontūrus. Bent kontūrus. Nors. Galima ir nemiegoti iki dviejų nakties, nusičiaudėti keturis kartus iš eilės, žvelgiant į televizorių bei netvarką ant lovos/stalo, išgirdus fejerverkus – prikišti savo veidą prie lango, kad bent šiek tiek šiek tiek tektų ir man to keisto džiugesio, juos pamačius ir pagalvoti apie rytdienos darbus ir perdėm saulėtą lapkritį, kuris šiek tiek gąsdina. Ir nereikės iš spintos traukti atšvaitų, kad pasiklydus rūke, būtum kažkieno pastebėta. Nors, (pasikartosiu) : kąašžinau. išties.

(vis tebejaučiu kaip nugaros nervais keliauja eilėraščiai, kurių neišrašiau. it koks karavanas.)

p.s. „Sapfo – poetė, mylėjusi moteris, o ne lesbietė, rašiusi eilėraščius.“
p.p.s.s. la ba nakt(is).

Lubię to! 16