„ Galvoje buvo ramu ir giedra, lyg išmiegojus visą naktį lovoje. Priešais akis plytėjo tauri tauri dangaus begalybė, nuo tokios žydrumos galima išprotėti arba susirgti. Atrodė, kad stovi priešais jūrą arba priešais kažką milžinišką, neaprėpiamą, ir tas kažkas kužda tau, jog pats esi begalinis. „
Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“

- – -
- Man sunkiausia bus mokytis kalbotyros.
- Aha. Man irgi.
- Bet mano svajonių darbas būtų redaguoti knygas : sėdi prie stalo ir visą dieną redaguoji, redaguoji… Čia tikrai svajonių darbas.
- Aha… Svajonių. Aš irgi taip norėčiau.

Tai kelia keistą šypseną. It jausčiau kaip už nugaros kalbu aš ir aš pati.

( 2011 09 01 )

Rasabasa.
Žalvarinis.
Ilgi.

- Palaikyk man švarką.
- Tikrai nebūsiu tavo pakaba.
- Jei nešoksi, tai turėsi švarką laikyti.
- Net ne.

Ėjau pasiklausyti muzikos ir patrypčioti vietoje, kartu su kitais, kurie klausėsi ir girdėjo muziką, nors kažkokio keisto, beprotiško šurmulio, ekstazės ir pojūčių mišinio perlieta – irgi šokčiojau su kitais, purčiau galvą ir dainavau taip, it nuostabesnės ir tinkamesnės progos pasirodyti pasauliui ir nė nebūtų. Šalia stovėjęs vyras bandė tai įteigti ir savo tėčiui :
- Man jau šalta, einam namo.
- Ne, pamatysi, čia bus gerai, tikrai. Palauk dar.
Ir buvo gerai. Išties.

- – -
Dabar net žinau, ką primena žodis prisirišimas : du varškės keksiukus su vanile, kai vieną iš jų pusryčiams norisi nunešti geriausiai draugei, kuri, klausdama, ar laukiu josios, sako : „Va, atvažiuosiu jau greitai, tai man kavos su pienu atnešk, gerai? „ .

Šypsausi.
Ir gyvenu : gerai. Nors saulės ir nebemėgstu.

( 2011 09 04 )

- – -
- Tau skani mano arbata?
- Aha, labai.
- Iškeistum du sriubos pakelius į ją?
- Aha.
(juokas)
- Bet pirkčiau tą „Maggi“ su akcija, kai dvi perki, o trečia nemokamai, kad ir man viena liktų.
(juokas) (juokas)

Krepšinis – suvienija. Arbata, geriama rūkomajame, barakėly, išsinešus vienintelį suoliuką į balkoną, užsiklojus pledais ir dalinantis kukurūzais su kondensuotu pienu (it kokia plotkele) – taip pat. Mėtiniai ledai, aplieti šokoladu, makaronų apkepo kepimas, pasivaikščiojimai, žingsniuojant į skirtingas puses – taipogi. Kaip kad ir prašymas, jog būtų patikėta manimi ir mano sugebėjimu gyventi.

Šiuo metu jaučiuosi galinti daugiau išgyventi, patirti, pajusti ir išgirsti, nei kad galinti išrašyti tuosius virsmus, kurie raibuliuoja kažkur po šonkauliais. Dešinėje ir kairėje pusėse.

ČIA – mano Meka, mano kaštonų alėja, mano maksimytės pardavėjos, mano lietus, mano smetoniški odiniai batai. Ir mano šešios katės, laukiančios manęs namuose.

Kai manęs paklausia kaip aš gyvenu, tai visų pirma – nusišypsau, o tik tada atsakau.
Ir kaupiasi akyse laimės ašaros.
Arba laimė per didelė, arba širdis per maža, jog ji liejasi per kraštus.

p. s. iš naujo ruošiuosi pažindintis su Robinzonu Kruzu.
p. p. s. s. „Liūdnų slibinų koncertas“ ar S. Parulskio poezijos knyga?
p. p. p. s. s. s. keista : vienintelė laisva diena, skirta bibliotekai – penktadienis.
jaučiuosi peralkusi.
knygųknygųknygų.
poezijos duokit man.

Lubię to! 11