(Aba ir Bralytis, kažkada vasarą, kai senelis sukalė šiuos futbolo vartus/Juostelė./ Nuotr. iš asmeninio archyvo)

-- Šiandien mano brolio gimtadienis. Keturiolika. Lieptas pasirinkti, jis gimtadienio tortą iškeitė į trijų kilogramų karamelinių vaflių dėžę, šeštadienį. Mama juokiasi, sako, užteks jums tų vaflių dar dviem savaitėms, tiek daug jų toj dėžėj, o jis užginčija ją ir tuo savo nesibaigiančiu juoku, sako: „Kokiai dar savaitei, kokiai dar savaitei! Tik dviem dienoms, vat, tik dviem dienoms!”

Aš kartais, vogčia taip, nužiūriu jį ir jis man panašus į tą vaiką, apkibusį plaukais, koks jis buvo prieš ketverius metus, kai fotografavosi klasės nuotraukai su raudona senelio kaklaraiščio juostele po kaklu. Mama man pritaria. Turbūt, visi man pritaria, ir choru šaukia jį iš virtuvės: „Bralyti, ateik valgyt..!”, o kai supykta, šaukia vardu: „Gustai, dabar savaitę nebeprieisi prie kompiuterio, atimsiu telefoną ir neduosiu pinigų pietums!”
Bet dabar jis didelis ir jautrus paauglys, kuris naktimis skaito knygas, mokosi lošti pokerį feisbuke, garsiai garsiai juokiasi ir savo šešėliu vis bando užgožti mane, sakydamas, kad ir mane jau beveik praaugo, nors dar koks sprindis ir liko.
Taigi. Mielas Gustai, su gimimo diena tave. Mažai mažai klystkelių tau ir ilgų ilgų plaukų. Tegul juoko ir paradoksiškos ironijos mums abiems niekada netrūksta. Su gimimo diena.

Šiandien, riedėjau į miestą, senuoju mokykliniu autobusu. Atsisėdau tiesiai už vairuotojo nugaros ir baidžiau žvilgsniu visus įlipančius vaikus, tarp kurių kažkada ir aš buvau, šiek tiek pasvirusi atgal, rankas į kišenes susibrukusi ir droviai šypsojausi visiems, kurie man tarstelėdavo „labas“. O jų buvo labai mažai. Šalia manęs visada stoviniuodavo laukiant autobuso/sėdėdavo greta, važiuojant į mokyklą Vitalija. Dar mažesnė, dar kuklesnė ir dar labiau bailesnė nei aš. Ji nervingai kikendavo iš kokio nugirsto juoko ir susigūždavo nuo pašaipaus komentaro taip, kad maža galva pradingdavo striukės kapišone - - beveik kaip pas kokį iliuzionistą. Gūždavausi kartu su ja, nors ir neapgindavau – pati bijodavau, kad kas neužkabintų, o jie žinojo, kad mes abi tokios – bijom, kad kas neužkabintų. Tad jie ir kabindavosi, ir veldavosi kaip kokie kibišai plaukuose.
Šiandien, patirdama kažkokį deja vu, pasijutau kaip ta maža paauglė, kaip tada. Regis, išaugti iš to nėra labai lengva. Ant manęs vis dar pyksta, kad nepasakau, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, bet man prireikė beveik trijų metų, kad pasakyčiau, ką galvoju iš tiesų, tad kalboms apie jausmus dar ankstoka. Nors - - Sunku įsitekti su savimi tokia, kokia esi, o įsitekti laike – dabartiniame – ir būti tokia, kokia esi, nors turėtum būti visai kitokia - - dar šiek tiek sunkiau.
- - -
Dabar man gėda, kad neapgindavau Vitalijos anksčiau. Dabar aš ją apginu taip, kaip moku: apkabinu per pečius, nuveju piktus vaikus nuo kelio, šunimi užsiundau didelius ir nemalonius žmones ir kalbuosi. Sakau jai: „nėr šiam pasauly teisybės, ir niekada nebus, Vita“ ir „aik aik“, - kai noriu išreikšti nuostabą; dar sakau : „ta tavo sesuo tikra p*zda“, o kai guodžiu, kartoju: pasakau. Per dieną mes išsikalbam taip, kad susitikusios kitos dienos pietų laiku – nelabai ką turime viena kitai pasakyti, bet aš turiu pavedžioti šunį, o jinai nori pabūti lauke – todėl susitinkam ir būnam kartu.

(Germantė, Bučkė ir Vitalija. Beveik trys muškietininkės kažkur Padubysy. Praeitų metų vasarą. - Nuotr. iš asmeninio archyvo)


(Rimtai nusiteikę rimtai nuotraukai vasarą./ Nuotr. iš asmeninio archyvo)


(Kur buvus kur nebus. Kelią patyrinėjom ir kūnu, ir siela. Todėl žydim ir šypsomės. Vasarą. /Nuotr. iš asmeninio archyvo)


Ketvirtadienį mama ir vėl išvažiuoja į Oketiją, tada Kaziuko mugei pyragą kepsiu aš, kad mažoji sesuo turėtų ką pardavinėti tame pavasariškame turgelyje mokykloje. Vakar tik kaži koks graudulys suėmė į nagą, tad beliko tik pavirkčioti ir pasigailėti, kad dar neišmokome bendrauti kaip mama su dukra, arba aš neišmokau bendrauti su ja, arba per daug buvo melo, o jinai per stipriai nusivylė manimi. Aš ją stipriai myliu, tik meilės ne visada užtenka. Deja.


(Aš, mama, tetis. Pozavom, kad parodyti, kaip smagiai mes leidžiam laiką prie ežero vakare. Vasarą. /Nuotr. iš asmeninio archyvo)

- - - Bet ne apie tai aš norėjau šiandien pasikalbėti. Pas mane ant šaldytuvo, nuvytusio pipiro/paprikos vazonėlyje prigijo ir dideliais žaliais laiškais džiugina svogūnas. Sakiau draugei, kad pagaminsiu jai kitą savaitę šaltibarščių, jei tik tų laiškų bus daugiau. Ateikit pasivaišinti – 421 kambarys, Šiauliai. Čia niūru ir šalta, užtat taip lengva svajoti apie savo neatrastus sanfranciskus ir niujorkus. Patikėkit manim, daugiau nieko ir neveikiu per dienas, tik svajoju apie juos. Net knygų nebeskaitau (užtat besvajodama išmokau pakenčiamai lošti pokerį ir sudrenkšiau ketvirtąją batų porą).

Svajonių: didelių, nepakeliamų ir nebūtinai neišsipildančių. Jums.
P.S. Ateidami atsineškit cukraus į arbatą, nes mano pasibaigė.
P.P.S.S. Mano filosofiškai nusiteikusi katė irgi prašo cukraus; ji mėgsta baltą bulką su sviestu ir cukrum. (Nuotr. iš asmeninio archyvo)


P.P.P.S.S.S. O dabar pabandykit atsakyti Bučkei. Neįstengsit, žinau. /Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Lubię to! 15