Paveikslėlio nuoroda:http://data.whicdn.com/images/50428477/tumblr_mh8x4cNscc1raioc1o1_500_large.jpg


Pas mane visada kas nors eižėja: kojų kulnai, rankų oda, nagai – sluoksnis po sluoksnio nusineria man nuo pirštų; šįkart eižėjimas kiek labiau viską apimantis – mano kokonas eižėja ir pro šiuos įtrūkimus pasaulis man ne toks atrodo, aš jame ne tokia figūruoju (arba man tik taip atrodo).

Tai ne prievartiniai/esminiai/būtini, bet vis dėlto – pasikeitimai, kurie priglunda lyg antra oda ir būna lyg antra oda tol, kol tu pranešioji tuos virsmus, paskui viskas vėl tampa pažįstama ir artima, reikalinga ir netikra. Tu būni tu, pasaulis lieka pasauliu, o įprotis nuvalgyti obuolio raudonąją pusę, nes ji saldesnė – lieka įpročiu nuvalgyti obuolio raudonąją pusę, nes ji saldesnė.

--
Kai žvelgiu į beveik pažįstamus žmones, kuriuos laikau draugais per atstumą, nors kitų ir vardų nežinau, visi jie man kristinos (čia toks vardas), matau augimą juose, nors tai paradoksaliai neatitinka laiko, kai aš juos pažįstu, tai kiek per daug reliatyvu.
Visi jie augo/auga kažkaip cikliškai, nusimetant nuo savęs vienas ar kitas dogmas, požiūrius, prisiminimus, ir tarsi išaugtus džinsinius švarkelius, sulanksto ir padeda juos į spintos viršutinę lentyną, kad nebepasiekti jų, net jei prireiks. Po kurio laiko jie pasistato postamentus savo idėjoms, kūrena žvakeles šalia jų, ironiškai krizena (taip, tarsi būtų išmokę to krizenimo iš vadovėlio) arba subliūkšta šalia jų ir neina miegoti tol, kol kas nors nepaima jų į glėbį ir nenuneša į lovą. Kartais mano draugai kristinos susiranda senuosius, išaugtinius džinsinius švarkelius ir apvelka jais savo pastatytus postamentus, kurių daugėja neretai priklausant nuo laiko ir sutiktų žmonių, ir viskas pavirsta mažų postamentinių idėjų armija, su kuria saugu ir kuri valgyti neprašo, nes jie, kaip ir aš, visada nugraužia raudonąsias obuolių puseles, nes šios – saldesnės.
Paskui viskas dingsta: postamentai, džinsiniai švarkeliai ir obuoliai. Postamentus jie sugriauna ir nulipdo iš jų mamoms naujas vazas, vazonus pomidorams persodinti, švarkelius atiduoda kaimynų vaikams, nes šie, nespėję augti kartu su jais, vis dar matuojasi svetimas idėjas ir žiūri ar tinka; o iš obuolių jie išverda obuolienę, kurią tepa ant varškės sūrio ir vaišina ja naujuosius savo draugus (nė nepastebėdami, kad tai senieji jų draugai, tik šiek tiek pasistiebę ir su naujais džinsiniais švarkeliais). Neretai ir aš dingstu iš jų akiračio – savo ar jų paprašyta, tam, kad paskui išgirsčiau jų filosofines mantras, subrandintas naujų miestų, perskaitytų traktatų ar atrastų naujų skonio receptorių.
Nemyliu aš savųjų kristinių, prisirišimo irgi didelio nejaučiu, tik kartais jų pasiilgstu ir visus juos pašaukiu mažybiniais jų vardais/pravardėmis, su jais jaučiuosi taip, tarsi būčiau namie, nors ir kažką praleidus būčiau.

--
Kad eižėjimas kokono būtų subtilesnis, vidų jo išklojau eilėraščiais (lyg tapetais): paseilėjusi jų išvirkščias puses nuklojau viršų-apačią-šonus savais išaugtiniais postamentais ir įjungiau „Amelijos iš Monmarto“ garso takelį, tad dabar tik sukuosi vilkeliu jame ir įsivaizduoju, kad akordeonu groja meška.

Lubię to! 7