Kai nežinai ką daryti - tiesiog nedarai nieko.
Nuleidi rankas, šaltu veidu eini rudeniniais lapais apkritusiu šaligatviu, visai nereaguodama į prasilenkiančius žmones, kitaip tariant - švelniai nusispjovus ant visų.. Žvilgsnių, kalbų, replikų..
Taip geriau. Bent dabar.
Nežinau, teisinga tai ar ne, bet yra kaip yra.
Įsmigau į kažkokį pelkyną, kur diena iš dienos terliojuosi purvais, ir, kad ir kaip to norėčiau, nelabai sugebu iš jo išlipti.
Tas keistas jausmas, kai dingsta noras šypsotis, bet kad ir kaip to nenorėtum, esi priversta vaikščioti išsišiepusi kaip jaunas mėnulis, kad tik niekam neužkliūtų tavo kitokia nei įprastai būsena. Juk nuo tavo veido NEGALI dingti šypsena! ..
Atrodo, jog esi absoliučiai kitokios rūšies padaras nei aplinkiniai žmonės, kuriam neleidžiama būti paprastam padarėliui, su savo jausmais ir išgyvenimais, skausmais ir džiaugsmais, vargais ir rūpesčiais... Kartais aplanko toks jausmas, kad aplinkiniai stengiasi įstatyti tave į tokius rėmus, kur apart šypsenos tavajame veide daugiau nieko negali būti.
taip nebūna. !
Žmonės, kurie tave supa kasdien, tarsi priverčia vaikščioti ištempus lūpas, ir eini, ir slankioji kiekvieną dieną su šypsena didžiausia veide, su mintimi, kad ne už ilgo grįši namo, kur galėsi liautis vaidinti.

Būti savimi? Gal..
Ja ja, būk tokia kokia nori būt? kam.. Kad užpultų milijonai klausimų, kas tau yra? kodėl tu tokia? kas negerai? - Kam to reikia. (?)
Kaip sakoma "Niekada nepasakok apie savo problemas kitiems - 20% nerūpi, o likę 80% džiaugiasi, kad jų turi." Tiesos yra.
***
Mano siela kiekvieną dieną milijoną kartų iš naujo numiršta. Stipri gi visgi .. nepasiduoda : )

... Ir kas pasakys, kad ji nelaiminga? Būryje žmonių ji šypsosi ir juokauja. Su ja neliūdna, bet.. Kas būna, kai ji lieka viena? ...

Lubię to! 7