Iš tavernos traukiantį girtuoklį

rūkas gobė tarsi aukso vilna.

Tyliai suposi rudens sūpuoklės.

Nešė žinią angelas į Vilnių....

Marškinėliai buvo plono krepo.

Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.

Žengė angelas nuo savo laivo trapo

į garuojančius Vilnelės krūmus.

Dvi savaites jis tenai puotavo

su poetais, liumpenais ir kekšėm.

Šitas miestas, angele, ne tavo –

įsivaręs jį esi it rakštį.

puolęs Angele, tai ką dabar praneši?

Suodini sparnai, suskirdę kojos...

Išpūtė jis garo brūkšnį gražų

ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:

– Nieko gero, seserys ir broliai,

liūdnas – kaip ir mano – jūsų skliautas! –

Puolė Angelas į skaudžią miesto žolę –

girtas, nusiminęs ir apgautas!

Lubię to!