Dabar dažnokai paskaitau  dienoraščius  , na bent jau ju pradžias.  Dažnokai  skaitau apie parkus ir jų suoliukus ant kurių atsitinka keisčiausi nutikimai ir  pokalbiai kurių atomazgos dažniausiai baigias ties 12 tesinuku,toli gražu nesakau, kad tai blogai ar kad taip nenutiko , va ir aš nukeliavau ne taip toli nuo akropolio esanti parką ir praleidau pusdienį laukdamas ,kol nutiks kažkas kas sulauks 12 tesinukų , deja manau ramybės parke perdaug ramu ,tad tesinukų bus apytikriai 0 ...
 o dėl to man liūdna ,juk jei būtų tesinuku  mane skaitytų ir vertintu ir komentarus rašytu ir visaip bučiau pamalonintas dėmesiu ...
 bet juk tuomet galiu parašyt apie tai kaip man liūdna juk daug žmonių taip daro ir juos skaito ,o vėliau nepažistami rašo : suprantu ,tavo skausmą ,juk ir man kazkada iškrito bandelė iš rankos o ją suvalgė mano gyvenimo meilė ,aš jam už tai taip ir neatleidau ,bet bent dziaugiuos kad turiu daugiau gyvenimo meilių ..
arba palaiko patys artimiausi draugai  išties tokie pat kentėję žmonės rašydami:  suprantu kaip sunku ,kai turi tik viena atskira kambari namuose nors visi tavo rakandai ,kompai ir žaislai  nesutelpa vienam kambari, o dar tėvai nesupranta jog žmogui 13-14 metai yra patys sunkiausi žmogaus gyvenime ir kad tik tuomet surandamos tikros gyvenimo meiles..             o kaikurie budami tikrais lietuviais apsale nuo tavo skausmo praso tesinuku , tuomet tu jiem tiesiog jauti pareiga parasyt kazka tokio skausmingo is tavo jauno bet skausmingo gyvenimo patirties..  gal apie mirti ? juk mačiau visas  pjuklas dalis , dabar as tame beveik ekspertas...
bet deja man nėra taip liūdna , o ir nesugebečiau rašyt  apie nepakeliama gyvenima ,juk man deja jau ne 15 metu.
rasyt nemoku ,tenka tai pripažint- mano dienorasciai nebus populiarus ...

Lubię to! 108