Dėkoju visiems skaitantiems, tikrai nei negalvojau, kad šis kurinys, bus toks skaitomas :} Džiugu. Ačiū, už komentarus. Juos man labiausiai patinka skaityti, nors jie ir yra perdėtai per geri :}

Šeštadienio rytas prasidėjo gana vėlai. Kai pažadino mama buvo netoli trys. Jaučiau beprotišką galvos skausmą. Troškino. Rodos galėjau išgerti, kad ir visą kibirą vandens. Tai buvo turbūt pirmas kartais, kai į mano vidų pateko tiek kartaus skonio turinčių laipsnių. Po velnių, kodėl man viso to reikėjo, dabar nei nesuprantu. Nors ne, suprantu puikiai, viskas dėl jo. Dėl to kuris, krenta gylyn, dėl to, kuris toli gražu nėra panašus nei į vieną mano pažįstamą, dėl to, kurio neigiamas elgesys, man tampa vis reikalingesnis.

Galbūt, viskas tik laikinai. Nors mes nebe vaikai, tačiau vienas esam tarsi žaisliukai. Jis žaidžia su manim, aš žaidžiu su juo. Nei mūsų žodžiai, nei veiksmai, nei juokas neskamba rimtumu, tačiau jie mus džiugina, ir riša. Labai riša. Be viso to puikiai supratau ir tai, kad jo gyvenimas stipriai įtakoja manajį. Žinojau, kad sunku bus išlaikyti pusiausvyra. Bet..tada man atrodė, kad galiu "viską".

Įsiviriau kavos. Šį kartą gėriau be cukraus. Buvo neskanu, bet netaip ir blogai. Kava padėjo, nuėmė galvos skausmą, mintys tapo lengvesnės. Girdėjau kaip pypsi mano telefonas, bet prie jo neskubėjau. Mama sedėjo šalia manęs ir skaitė laikraštį. Jame eilinė tema apie krizę. Krizė-tai tipo toks sunkmetis, kuris užgrobė visą pasaulį. Atėmė darbus, bei galimybes užsidirbti. Man tai nerūpėjo. Pinigai manęs per daug nežavėjo. Aš dėl jų niekada nėjau iš proto, galbūt todėl, kad sedėjau "soti" ir nesupratau dar tikrosios jų prasmės. Aš daug ko nesupratau, ir daug kas man atrodė visškai kitaip, nei kitiems. "Pasaulis, kartais man atrodo-tuščias" Labai tuščias.

-O čia be cukraus?(nei nepastebėjau, kaip ji nukniaukė mano kavos puoduką)

-be.(atsakiau.)

-kodel be cukraus?

-krizė. Reikia viską taupyti.(bandžiau šmaikštauti, arba protestuti prieš ryškias laikraščio antraštes)

Ji pradėjo juoktis. Nors tiek gerai. Nors man juokinga nebuvo. Jaučiau, kad darausi irzli...

Paskui..suskambo mobilus. Evelina. Ji norėjo susitikti, o man reikėjo gryno oro, todėl sustikau. Susitikom 8a, centrinėj aikštei. Miestas buvo tuščias. Nusukom link savo mylimos kavinės. Atsisėdom prie nuolatinio savo staliuko. Prie mūsų priėjo padavėja.

-labas vakaras, gal ką išsirinkote?

Mes susižvalgėme viena į kitą. Jos ištarti žodžiai mums buvo artimi ir puikiai pažįstami.

-arbatos(ištarė Evelina)

-Karšto vyno su citrina.(ištariau aš)200g.

Arbata buvo mūsų eilinis bendravimo elementas, kurį šį kartą išdaviau. Vėl prasidėjo pokalbiai apie vaikinus. Ši tema mano ausim buvo per daug nuvalkiota ir nusibodus. Nežinau, kas man buvo, bet buvau reta tų, kurioms vaikinai mažai terūpėjo, kaip vaikinai. Tie patys scenarijai, tos pačios jų klaidos, tas pats merginų nepasitenkinimas jais. Nežinau, bet visada palaikiau vyriškają pusę, ir juos supratau labiau, nei tuos kvailus merginų verkšlenimus dėl jų. Niekada nesvajojau apie tobulą vaikiną, ir nepriekaištingą jo elgesį. Netraukė manęs nei blogiukai, nei mamyčiukai. Man reikėjo paprasto žmogaus. Ir tvirtai tikėjau, kad kada nors jį būtinai sutiksiu...

(ėė pavargau rašyt;-s -užteks ;-D)

Lubię to! 117