Właściciel bloga: RimanteDarija

Kiekviena naktis Erikai tapdavo didžiausiu išbandymu. Kiekvieną naktį ji matydavo Andrių, matydavo jo veidą, girdėdavo jo ištartus žodžius... Vėliau rytais ji pabusdavo apsiverkusi, ją pykindavo vien mintis apie jį...

- Erika, aš tave tikrai pamilau kaip labai gerą draugę, bet esu dėl tavęs labai susirūpinusi,- pasakė Viltė.

- Kodėl?

- Tu, kankiniesi, kankiniesi dėl to Andriaus.

- Neminėk, to pašlemėko!- verkdama sušuko Erika.

- Erika, aš žinau ko tau reikia, palauk manęs čia,- nieko nespėjus Erikai atsakyti, Viltė jau bėgo iš jos sodo, kaip Erika spėjo parduotuvės link.

Pasirodo Viltė buvo labai greita, nes Erikai nereikėjo jos ilgai laukti. Viltė…

Vasara bandė pasiekti rekordiškus karščius, bet Erikai buvo šalta. Niekas jos nesušildė ir nepaguodė.

Dabar ji gyvena su savo tėvu, Kauno priemiestyje, tėtis sakė, kad čia labai graži aplinka, bet Erika nėjo į lauką, jai tai nebuvo įdomu.

- Erika, aš išvažiuoju į darbą, o tau, reikėtų išeiti į lauką apsižvalgyti, čia labai gražu, tau reikėtų įdegti, nes esi labai balta, beto čia netoliese yra ežeras, ten renkasi daug žmonių, nueik ten, gal su kuonors susipažinsi.

- Tėti, aš nenoriu,- bandė priešintis Erika.

- Erika, tau to reikia!

Kai jos tėtis išvažiavo, ji išėjo į sodą, ir atsisėdo ant žolės,…

Pavasaris jau susitaikė su žiemos žūtimi, ir pradėjo linksminti visus žmones savo staigmenomis. Parskridusiais gandrais, šalpusnėmis, ir žibutėmis.

Erikai visą gyvenimą patiko pavasaris, bet tik ne šiemet. Nes šiemet pavasaris atneša ir dvyliktos klasės egzaminus, ir jos devynioliktąjį gimtadienį.

Ji nelaukė jo, bet štai jai jau šiandien sueina devyniolika metų. Erika su savo draugais vakare eis į klubą, o dieną dar turi suspėti po pamokų susitikti su Andriumi.

Gimtadienio dieną ji sulaukė daug sveikinimų, net gražuolis Gabrielis jos nepamiršo. Erika priėmė visus sveikinimus su šypsena, bet jos galvoje sukosi vienintelė mintis, greičiau ištrūkti iš mokyklos ir skubėti pas Andrių.

-…

Viskas pasikeitė. Žiemos šaltį pakeitė pavasario šiluma. Pasikeitė ir Erikos gyvenimas. Jos tėtis išsikraustė gyventi kitur, dabar ji gyvena su mama, ir kiekvieną dieną besikeičiančiais jos meilužiais. Ji negali suprasti, kaip jos mama gali taip greitai pamiršti visus tuos metus pragyventus kartu, kaip ji gali pamiršti tą šeimą, nors ir netobulą, bet jos šeimą...

Nors Eriką labiausiai palaiko jos draugai, jai svarbiausias gyvenime yra Andrius. Jis yra tai ko ji labiausiai laukė visą savo gyvenimą.

Andrius tapo svarbiausiu asmeniu jos gyvenime, kiekvieną jos organizmo ląstelę džiugina mintis apie jį. Jos draugai stengėsi vis daugiau laiko praleisti su ja, bet ji…

Žiemai įsijautus į savo vaidmenį, ir didžiausiom metų šventėm artėjant, žmonės vis dažniau skubėjo į parduotuves pirkti Kalėdinių dovanų, nekreipdami dėmesio į didėjančias pusnis, ir mažėjančią šilumą.

Miglė susitarė susitikti su Domu, vienoje iš jų mėgstamiausių kavinių.

- Labas rytas.

- Labas, na ir šaltukas,- visada su nuotaika ir plačia šypsena pasisveikino Domas,- tai apie ką taip skubiai norėjai pasikalbėti, kad net turėjai taip anksti mane išsivilioti iš namų?

- O kaip manai apie ką?- atsigerdama kavos paklausė Miglė.

- Apie Erika?- kiek surimtėjo Domas.

- Taip, manau pastebėjai, kaip ji pasikeitė, manau mes būdami jos geriausi draugai turime jai…

Laikui bėgant, ir vis daugiau Kauno gatves užklojant sniegui, tai buvo pats tinkamiausias metas parodyti žiemai savo tikrąjį veidą.

Dažnėjo ir Erikos pasimatymai su Andriumi, tiksliau ji visą laiką praleisdavo jo namuose, jam bepozuodama. Erikos mokslai pablogėjo, tai nepraslydo Miglei pro akis.

- Žinai, manau, tu, su Andriumi turėtum susitikinėti rečiau.

- Migle, ar tu man pavydi?- tiesiai šviesiai paklausė Erika, o MIglė net prunkštelėjo.

- Ko? To pakvaišusio menininko, ar blogų pažymių tavo pažymių knygelėje?- nenurimo neįgėlusi Miglė.

- Ne, tu, man pavydi, kad kažkam esu brangi, ir reikalinga, kad kažkas priverčia mane šypsotis, ir daugiau laiko praleidžiu su…

Jo butas alsavo menu, sienos prikabinėtos paveikslų, baldai jo sukurti, arba bent jau suprojektuoti. Rūbai taip pat jo sukurti, juk jis dizaineris, tik dėja jam trūksta įkvėpimo. Ir štai ji, ji stovi jo bute, jo mūza, jo kūrybos šaltinis.

Erika nesuprato ar tai buvo svetainė, ar jo miegamasis o gal virtuvė, viskas buvo kartu, viskas buvo gražu, nauja, bet netvarkinga. Ji pasijuto nejaukiai, kai Andrius pastebėjo kaip ji nužiūrinėja jo butą.

- Prisėsk,- paskė jis parodęs į sofą, o pats nuėjo į kitą kambarį. Vietos buvo kaip tik jos gabaritams, kita sofos dalis buvo apkrayta paveikslais.

- Atleisk, žinau, kad…

Net ir dabar kai sienos alsuoja šiluma, jos nesušildo Erikos, jos nesušildo net mintys apie jį, ji nori pamatyti jo veidą, išgirsti jo balsą. Jai reikia tik jo. Tik Andrius vienintelis žmogus laikantis ją šiame pasaulyje. Jis vienintelė priežastis gyventis.

Ją išgązdino suskambęs telefonas, tai buvo jis.

Jis taip pat troško išgirsti jos balsą.

Pokalbis buvo trumpas. Jie susitarė susitikti kavinėje, jų kiekvienas susitikimas įvyksta toje pačioje kavinėje, prie to pačio stalelio.

Kai Erika įėjo į kavinę Andrius jos jau laukė, dėl to ji pasijuto nejaukiai, nes jis visada labai punktualus, o tai reiškė, kad ji vėluoja.

- Sveikas, atleisk, kad…

Vis labiau ir labiau šaltis galanda savo nagus, kuriais žnaibo kiekvieno skruostus. Besibaigiant lapkričiui, vis daugiau žmonių skuba pasinaudoti Kalėdinėmis nuolaidomis, ir artimiesiems nupirkti dovanų. Erika dar nesuka galvos dėl to kaip nustebinti artyimuosius.

Jos mintyse dabar tik Andrius. Jis jau galutinai persikraustė į Kauną, ir pasiūlė jai susitikti. Tai geriausia, kas galėjo nutikti, ji to slapta tikėjosi, ir laukė, bet dabar bijo. Ji bijo jį nuvilti, jei jis tikisi kažko kito, kažko labiau gniaužiančio kvapą. Juk ji jo mūza, o dabar bijo jį nuvilti.

Jie susipažino daugiau nei prieš mėnesį, o jos mintys tesisuka tik apie jį. Net gražuolis…

Vis šaltesnės lapkričio dienos nepatinka Erikai, bet vis šiltesnės draugų šypsenos ją sušildo. Mokykloje ji su Migle kalbėjosi, kai staiga prie jų priėjo Gabrielius:

- Sveikos, merginos, apie ką čia taip įsijautusios kalbate?

- Diskutuojame apie vaikinus,- pamelavo Miglė.

- Oho labai jau įdomi tema,- nusijuokė jis, ir atsisukęs į Eriką pasakė,- Erika, iš tavęs tikėjausi rimtesnių temų.

- Iš tiesų mes kalbėjome apie istorijos projektą,- prisipažino ji.

- Erika!- juokais užpyko Miglė.

- Na va, čia jau panašiau į tave,- nusišypsojo Gabrielis ir toliau tęsė,- taigi nerėjau pasiūlyti tau nueiti kur nors šį vakarą, tai kaip norėtum, Erika?

Iš…