Tie išprotėję pasauliai. Ech. Tas pašėlęs jaunimas su savo nuplaukusiom svajom. Kas tu? Mano mielas drauge? Kas tu?
Ech. Tas pašėlęs ruduo. Vėjas. Ir gyvybė besiskleidžianti ten – kur viskas
miršta. Ech. Ta artėjanti žiema. Ech. Tas pasaulis. Pasaulis pasaulis!
Ech. Tu…
Prisimenu, svajojai keisti save, o po to visą pasaulį. Svajojai gyventi dėl pasaulio. Tik nežinia kur paklydai.
Ir vėl ir vėl ir vėl... Ir traukiniui išvažiavus tu stebėjai kaip miršta
beprasmybė. Ir tu likai vėl vienas. Ir tu likai vėl vienas. Prisimenu
kaip tu tikėjai į stebūklą, tik nežinau, ar jis ir buvo tavoji viltis. Naujasis
pasaulis, kuris turėjo sprogti. Jis ir sprogo. Prisimeni?
Ar tu prisimeni savąją laimę? Savąjį momenta, kai lėkei – kojom neliesdamas
žemės. Kai lėkei per pievą, o tavo kojos nelietė rasos. Taip, tai būta keistos
iliuzijos, kur tavyje gyveno nevienus metus.
Galvojai, jog jeigu suprasi save – galėsi suprasti kitus. Tik nežinojai, kad
lysdamas į save, sukursi naują pasaulį, kurio nesupras – tie kiti…
O tu – jų.
Još nema komentara.
Ostavi komentar, započni diskusiju!